Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja Gitana Kalinauskienė turėjo svajonę – įrengti klasę, kurioje vaikai mokytųsi pasakoje. Svajonę įgyvendinti padėjo buvusi mokyklos pedagogė Aušrinė Dubauskienė, kuri sienas išpiešė pasakos motyvais. Ir ne tos pasakos, kurią kažkas sukūrė, užrašė, o ta, kuri užgimė Aušrinės mintyse. Tai pasaka, kuri mokinius ugdo, motyvuoja, skatina. Kartais griauna stereotipus, juk dažnai sakoma: ,,Vargsta kaip pelė“.
Tik ar šios pelės tikrai tokios? Pažiūrėkit, kokie raudono šilko apdarai, siuviniai ir mezginiai, skrybėlaitės ir kelnaitės… Taip, Pasakos herojai – skaityti nemokančios, bet korespondenciją gaunančios pelytės ir jas gelbstintys zuikučiai. Išmintingas senas žiogas, skaityti besimokantys boružiukai, paukščiai, sraigės ir drugelio meilės dialogas, kirmėliuko abejonė bei Mėnulio didysis sapnas. Visas pasakos gyvenimas po plačiomis mokslo medžio šakomis. Na, o medyje tupi pelėdžiukas, tarsi iš tamsos išnirusi išmintis, visus perspėja, kad mokslo šaknys karčios. Pati pasakos kūrėja Aušrinė galėtų valandų valandas pasakoti apie herojus, jų reikšmę bendrame šios pasakos kontekste, kuriame sudėta lietuvių liaudies išmintis, senųjų pasakų elementai ir kitų kraštų, kitų kultūrų posakiai. Žvelgiant į sieną, kur gyvena pasaka, gali kilti klausimas, kodėl viskas taip žemai. Tačiau čia pat mokytoja Gitana paaiškina, jog ateityje prie paveikslo atsiras žalias kilimas – žolytė, kurioje galės susėsti mažieji mokinukai. O tada visi herojai bus vaikų akių lygyje. Štai tada tikrai gyvensime ir mokysimės pasakoje, teigia mokytoja Gitana.
Pasaka gyvena kūrėjos širdyje ir piešinyje, sugulusiame ant klasės sienų. Tačiau Aušrinė ir mokytoja Gitana turi gražią svajonę – išleisti knygą, kurios veikėjai būtų klasės mokiniai ir pasakos herojai. Na, o knygos iliustracijos būtų kruopščiai ant sienų nupieštos pasakos ir mokinių fotografijos.
Užsiminus apie gebėjimą tapyti, Aušrinė papurto galvą, jog čia ne jos specialybė, o pomėgis, kuris užburia, atitolina nuo skubančio laiko ir buities. Aušrinė Dubauskienė diplomuota dailės ir darbų mokytoja, menotyrininkė, odos dirbinių plastikos specialistė. Pirmoji darbovietė buvo būtent tuometinė Marijampolės antroji vidurinė mokykla (dabar Rimanto Stankevičiaus pagrindinė mokykla). Šiuo metu Aušrinė dirba tėviškėje, Kybartų kultūros centre. Su pirmąja darboviete išliko ryšys, bičiuliški santykiai su buvusiais kolegomis, čia mokosi Aušrinės vaikai.
Mokytoja Gitana Kalinauskienė buvo Aušrinės sūnaus pirmoji mokytoja. Todėl išgirdus mokytojos svajonę vaikus mokyti pasakoje, Aušrinė pasinėrė į kūrybinį, kruopštų darbą. Darbas užtruko ilgai. Norėjosi piešti pasaką ištisą naktį, tačiau dėl mokyklos apsaugos sistemos darbas baigdavosi 21 valandą vakaro. Kaip dabar teigia Aušrinė, ši nutapyta pasaka yra tęstinis darbas, kurio tobulinimui ribų nėra. Dar yra idėja pasiūti pasakos herojų lėles, kurios pasitarnautų ugdymo procese.
Pasak F. de Larošfuko, „ mums džiaugsmą dovanoja ne aplinka, o mūsų požiūris į aplinką”. Pabaigoje norisi linkėti Aušrinei kūrybinės sėkmės, o mokytojai Gitanai sėkmingo mažųjų žmonių ugdymo nuostabioje pasakoje.
Neformaliojo ugdymo organizatorė
Eglė Alenskaitė
{skydrivegallery folder.443c30140659b630.443C30140659B630!1036}