Lapkričio 18 dieną mūsų mokykloje 8 – 10 klasių moksleiviams lietuviško kino pamoką vedė buvęs mokyklos auklėtinis, kino režisierius Gytis Lukšas. G. Lukšas nuo pat mažens užsiėmė rimtais muzikos mokslais, tačiau galiausiai atsidūrė kino režisūroje. Kūrėjas 1971 m. baigęs Kinematografijos institutą Maskvoje 1971–1991 m. dirbo Lietuvos kino studijoje. Nuo 1991 m. Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas. 2012 metų birželio mėnesį Kopenhagoje išrinktas į Europos kino režisierių federacijos vykdomąjį komitetą – tai pirmasis Baltijos šalių atstovas FERA vykdomajame komitete.
Taip pat Gytis Lukšas yra Lietuvos kultūros ir meno tarybos narys, Nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narys. 2000 m. kino režisierius apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 2006 metais jam įteiktas LDK Gedimino ordinas – Riterio kryžius.
Režisūrinis debiutas- novelė ,,Telefonas”, trijų novelių filme ,,Linksmos istorijos”, sukurtame 1973 m. Sovietų centrinės televizijos užsakymu. Vėliau sukūrė kino filmus: „Virto ąžuolai“ (1976 m., pagal J. Baltušį), „Mano vaikystės ruduo“ (1977 m., pagal J. Aputį), „Vasara baigiasi rudenį“ (1982 m., scenarijus R. Granausko), televizijos filmą „Vakar ir visados“ (1984 m.), kuris kaip mokymo priemonė naudotas Sorbonos ir kituose universitetuose, „Žalčio žvilgsnis“ (1990 m., pagal S. T. Kondrotą), „Žemės keleiviai“ (1991 m.), „Mėnulio Lietuva“ (1997 m., pagal S. Šaltenį), „Dieviškoji šviesa (2006 m.), „Duburys, (2009 m., pagal R. Granauską). Gytis Lukšas yra sukūręs ir dokumentinių filmų: „Dieviškoji šviesa“ (2006 m., apie A. Elskų), „Juozas Miltinis. Monologai“ (2006 m., sukurtas 1988 m.).
G. Lukšas ir dabar kurdamas filmą jaučia, kad tai ir yra tikrasis, visavertis jo gyvenimas. Kūrėjas mūsų moksleiviams pristatė filmą „Mano vaikystės ruduo”. Be abejonės, tai vienas geriausių kūrėjo darbų. Kino kritikas Saulius Macaitis taip yra apibūdinęs šį filmą: „Mano vaikystės ruduo“ – retos lietuvių kine harmonijos pavyzdys, kai viena kitą papildo ir plastika, ir muzika, kai neprofesionalieji aktoriai ir profesionalai jungiasi į puikų ansamblį, o svarbios egzistencinės mintys iškyla tarsi savaime”. Ir tikrai, šis filmas – poetiškas žvilgsnis į vaikystės pasaulį. Benas – dar nesuaugęs, bet jau ir nebe vaikas. Kaip tik šiuo lūžio metu jis susipažįsta su jaunomis matininkėmis Milda ir Vilija, atvykusiomis į jo gimtąjį kaimą atlikti praktikos. Vilija ir Benas simpatizuoja vienas kitam. Kartą per lietų stovėdami po vienišu medžiu jie pasibučiuoja. Tačiau netrukus studentės turi išvykti, o jų darbo tęsti atvyksta pagyvenęs, bet vis dar guvus Teofilis. Kadaise jis buvo aktorius, tačiau nusivylė ir savo profesija, ir moterimis, ėmė gerti, o šiandien negaili ironijos nei sau pačiam, nei romantiškajam Benui. Benas šiaušiasi, bet atėjūno skepsis užkabina ir jį.
Ypač kai jis regi po nosimi atsiskleidžiančią Jūratės neištikimybę savajam girininkui. Vėl trumpam pasirodžius Vilijai, vaikinas reaguoja santūriau, nors, jai išvykstant, nulydi žvilgsniu, o vėliau aplaksto visas „jų“ vietas, samprotaudamas apie praradimą bei jo įmanomą šviesą. Taigi, suaugo. Visi mes kada nors užaugame. Įgyjame gyvenimiškos patirties. Ir skaudi patirtis yra naudinga. Ji mus užgrūdina, padaro stipresnius, apvalo jausmus.
Po filmo peržiūros režisierius atsakė į moksleivių klausimus, pakomentavo sovietinio kino kūrimo ypatumus. Norisi tikėti, kad mokiniai pažiūrėję šį filmą tikrai atrado tikras klasikinio lietuviško filmo vertybes, suprato jo svarbą mūsų kultūrai, besistengiančiai atsispirti holivudiniam popsui. Dėkojame autoriui už nuoširdų susitikimą ir linkime kūrybinės sėkmės.
Taip pat mums labai malonu, kad Gytis Lukšas rado laiko pasidalinti mintimis apie gyvenimą, kūrybą ir ateities planus su mūsų mokyklos jaunosiomis žurnalistėmis Migle ir Laura.
Kas Jums yra kinas?
Kinas – tai mano gyvenimo būdas. Tai neatskiriama mano gyvenimo dalis. Aš kine jau beveik 40 metų. Kurdamas filmą, filmavimo metu aš jaučiuosi pilnavertis, gyvenu pilnavertį gyvenimą. O visa kita yra laukimas.
Kuo jums yra ypatingas filmas „Mano vaikystės ruduo”?
Tai vienas pirmųjų mano filmų, sukurtas pagal gero mano bičiulio Juozo Apučio (gaila, kad jo jau nebėra tarp mūsų) kūrinius. Mes su juo buvome draugais ne tik filmavimo aikštelėje, dažnai lankydavausi jo sodyboje Zervynose. Ten praleisdavome daug laiko, kalbėdavome apie gyvenimą, diskutuodavome apie meilę ir moteris, apie ką tik nori (šypsosi).
Jūs mokėtės mūsų mokykloje. Kokia mokykla buvo tada? Ką malonaus prisimenate iš tų laikų?
Mokyklos pastatas toks pats, ši salė taip pat nepasikeitė, tik veidai kiti. Eidavau čia į šokius, šioje scenoje grojau mokyklos orkestre, jam ir dirigavau. Šokiuose grodavome „gyvą” muziką, ne tik įrašus leisdavome. Taip pat vaidinau dramos ratelio spektakliuose, jiems akomponuodavau. Mėgau repeticijas.
Žodžiu, leidau laisvalaikį kabinetuose, kuriuose buvo galima žiūrėti televizorių. O jis tada buvo retenybė. Ypač spalvotas!
Tiesa, noriu pridurti, kad turėjau puikių mokytojų. Vienas tokių buvo muzikos mokytojas Antanas Šmulkštys. Jis vadovavo mokyklos chorui. Taip pat gražiausi prisiminimai išlikę ir apie buvusį mokyklos direktorių Vladą Baltrušaitį. Buvo puikūs ir kiti mokytojai, bet daug kalbėti apie juos negaliu, nes šioje mokykloje praleidau tik kelerius metus.
Kas paskatino rinktis menininko kelią?
Sunku atsakyti į šį klausimą, nes mano kelias nebuvo užprogramuotas. Iš pradžių baigiau tuometinio Kapsuko muzikos mokyklos fortepijono klasę, ir visi manė, kad aš būsiu muzikantas. ir aš ilgai mokiausi muzikos, taip pat Leningrade ( dabar Sankt Peterburgas) mokiausi italų kalbos, bet mečiau. Dar mečiau dirigavimo mokslus, o tada atsirado kino režisūra. Taigi aš jos ilgai ieškojau (šypsosi) ir nesigailiu suradęs.
Gal paskatino tai, kad mano abu tėvai buvo menininkai. Mama buvo Kapsuko dramos teatro aktorė, o tėvas – vyriausiasis dailininkas. Taip pat aš gyvenau aktorių name, kurį žinojo visas miestas, ir mane supo garsūs to meto aktoriai.
Ką veikiate dabar? Kokie Jūsų ateities planai?
Dabar aš, kaip žinote, esu kino režisierius ir Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas. Ši sąjunga vienija apie 240 lietuvių kino profesionalų. taigi darbo netrūksta.
Ateities planai – dar ketinu sukurti vieną kitą vaidybinį filmą.
2014 metais mokykla minės 80 metų jubiliejų. Ko palinkėtumėt mūsų bendruomenei?
Man labai malonu, kad mokykla pavadinta mano gero draugo ( mes ilgą laiką kartu grojome mokyklos orkestre) Rimanto Stankevičiaus vardu. Kario – lakūno vardu. Prisimenu, teko dalyvauti vardo suteikimo šventėje ir man buvo labai smagu. Pateisinkite jo vardą. Aš noriu, kad mokykla klestėtų, nes ji man brangi.
Ačiū Jums už pokalbį, o pavasarį laukiame mokyklos jubiliejaus šventėje.
Rimanto Stankevičiaus pagrindinės mokyklos mokytoja Jurgita Papečkytė