Tai medžiaga, kurią galima perdirbti neribotą kiekį kartų. Išmetus netinkamai į aplinką, irimas gali užtrukti iki 900 metų. Kai kurie mokslininkai teigia, kad šis laikotarpis gali būti ir ilgesnis – net ir iki 1 mln. metų. Tai stiklo duženos. Patekusios į perdirbimo įmones perrūšiavimo linijoje jos atskiriamos nuo įvairių priemaišų bei išrūšiuojamos pagal spalvą. Iš rūšiavimo linijos stiklo duženos patenka į trupintuvą, kuriame yra susmulkinamos ir sveriamos: taip paaiškėja, kokių medžiagų – smėlio, dolomito ar dažiklių – reikės lydymo krosnyje. Iš pilnai išlydyto stiklo masės yra išspaudžiami stiklo lašai, kurie nukerpami specialiomis žirklėmis ir nukreipiami į formavimo mašiną, kurioje suformuojami nauji stiklo gaminiai.
Po to jie yra vėsinami šaltu oru ir apipurškiami specialiomis medžiagomis, nuo kurių jis tampa atsparesnis skilimui ar braižymuisi. Taip stiklas gali būti perdirbamas neribotą kiekį kartų. Perdirbtas stiklas 20% mažiau teršia orą ir 50 % – vandenį nei stiklas, pagamintas iš pirminių žaliavų.
Toks yra stiklo perdirbimas. Kitas būdas tausoti gamtą susijęs su stiklu – panaudoti stiklinį indą kelis kartus ar sukurti iš jo puošmeną namams. Taip ir padarė „Kūrybinių dirbtuvėlių “ būrelio nariai. Kiekvienas mokinys kūrė žibintą iš stiklainio ir dekoravimo jį įvairiomis priemonėmis: popieriniais trafaretais, siūlais, pagaliukais, sniegeliu ar blizgučiu. Žibintai tapo ne tik namų puošmena, bet ir dovanomis brangiems žmonėms. Tai ne tik kūrybiškumo skatinimas, bet ir mokėjimas pažvelgti į kiekvieną daiktą „kitu kampu“. Juk aplink mus tiek yra daiktų, kuriuos taip lengvai galime prikelti antram gyvenimui, o ne tik išmesti į rūšiavimo konteinerius.
Technologijų ir biologijos mokytoja Rita Dijokienė