Psichologas E.Fromas rašė, kad augančiai kartai svarbu yra jausti ir suprasti meilės, kaip paties žmogiškiausio jausmo, galią ir prasmę. Pasak psichologo, meilė – moralinės raidos pagrindas. Tačiau doro elgesio žodžiais neįmanoma išmokyti – žmogus dorai elgiasi iš meilės, dėl žmogaus, kurį myli. E.Fromas sako, kad vaikas neturintis žmogaus, kurį galėtų mylėti visa širdimi ir jausti meilę, neturi svarbiausio pamato savo dorovei. O kur gi slepiasi šie meilės klodai? Pirmiausia šeimoje! Vaikai ir tėvai – neatskiriami visą gyvenimą. Tai šeima. Ji leidžia artimai bendrauti, sukurti psichologinį komfortą, padėti vienas kitam, patirti savo reikšmingumą, artimo meilę, užuojautą ir pagarbą. Šeima – tai didžiuliai rūmai, kuriuose gyvena motinos, tėvo ir vaikų meilė, gerumas, tarpusavio pagarba.
Šeima ir mokykla yra dvi svarbiausios vaiko ugdymo institucijos. Tėvai pirmieji pradeda auklėti vaikus, sudaro palankias sąlygas brendimui ir vystymuisi. Vaikas kasdien regi aplink save realią tikrovę ir pats joje dalyvauja perimdamas iš tėvų įvairias elgesio, veiklos, charakterio savybes, vertybes, nuostatas, įgūdžius. Šeima turi didžiausios įtakos vaikui ir yra svarbus jo ugdytojas. Pradėjus lankyti mokyklą į vaiko pasaulį su aktyvia veikla įsitraukia mokytojai. Jie įsipareigoja žadinti ir puoselėti kiekvieno ugdytinio kūrybingumą, atsakomybę, meilę mokslui atsižvelgdami į kiekvieno poreikius. Norint sėkmingai ugdyti bendrąsias ir esmines dalykines kompetencijas mokykloje ir už jos ribų, reikia siekti prasmingo dialogo su tėvais ir kurti šiltą klimatą – be įtampos, pagrįstą tarpusavio parama ir pasitikėjimu. Ir tėvai, ir mokykla ruošia vaiką tapti visuomenės nariu, todėl jų tikslai sutampa. Labai svarbu, kad bendradarbiavimas būtų grindžiamas tarpusavio pasitikėjimu, kad tėvai jaustųsi esą mokyklai reikalingi. Mokyklos bei ugdytinių tėvų ar globėjų bendradarbiavimo svarba akcentuojama daugelyje Lietuvos švietimo aktų. Dabartiniu laiku šeimos problemos tapo ypač opios: tėvai ir vaikai vis dažniau atsiskiria vieni nuo kitų, jie vis daugiau užsiėmę, kaskart vis mažiau laiko lieka bendravimui, bendram darbui ir poilsiui. Dar ir dabar gaji ilgą laiką vyravusi nuomonė, kad tėvai, išleidę vaiką į darželį ar mokyklą visą atsakomybę už jo ugdymą perduoda auklėtojams ir mokytojams. Reikėtų nepamiršti, kad tėvų ir pedagogų atsakomybė abipusė. Mūsų gyvenimo tempas priverčia esminius dalykus nustumti į šalį.
Projekto tikslas: stiprinti bendradarbiavimą su tėvais, sudaryti tėvams galimybę dalyvauti vaikų ugdymo procese.
Skirtas plėsti mokinių – tėvų – pedagogų bendravimą ir bendradarbiavimą, šiltus tarpusavio santykius. Įtraukti tėvus į klasės bendruomenės gyvenimą, būti ne tik pasyviais stebėtojais, bet ir patiems nebijoti pateikti staigmenų, dalintis idėjomis, dalyvauti klasėje organizuojamuose renginiuose
Projektas taikomas vaikų ugdymo veikloje, vaikų tarpusavio santykių gerinimui, sąveikoje su tėvais ir kitais šeimos nariais.
Projekto svarba. Pedagogui labai svarbu pažinti vaiką ir jo šeimą. Todėl labai aktualu efektyviai bendrauti su vaiko šeima. Nuo pirmosios vaiko lankymosi dienos mokykloje suaugusiųjų kolektyvas stengiasi parodyti, kad jiems svarbu ne tik vaikas, bet ir visi jo šeimos nariai. Tuo tikslu mokykloje vykdomas bendras pedagogų, vaikų ir tėvų projektas „Mano šeimos savaitė“. Iškėlus bendrą tikslą ir uždavinius projektas padeda tėvams geriau suvokti pradinio ugdymo procesus, metodus ir būdus.
Projekto įgyvendinimas. Tėveliai kartu su vaikais ruošia jų šeimą pristatantį plakatą, tai jų namų darbas. Klasėje mokinys jį pristato per savo šeimos savaitę. Tėvai ar kiti šeimos nariai apsilanko klasėje kartu su savo vaikais dalyvauja veikloje arba patys organizuoja ir praveda: žaidimų popietes, sportines pramogas, supažindina su tėčio ar mamos hobiu, organizuoja išvykas į savo šeimos narių darbovietes.
Rezultatai. Galima teigti, kad šis netradicinis metodas įtakoja gerus santykius ne tik su tėvais, bet gerina visų klasės vaikų ir jų šeimų teigiamą tarpusavio mikroklimatą. Tai padeda vaikams, tėvams ir pedagogams atvirai ir nuoširdžiai bendrauti, sustiprina abipusį tėvų ir pedagogų pasitikėjimą, susiformuoja teigiama bendravimo kultūra, kiekvienas vaikas jaučiasi saugus ir vienodai svarbus klasėje, tėvai kartu su pedagogais tampa vaikų ugdymo proceso dalyviai.